+370 648 38 248

Nemokama konsultacija

Lietuvos miškingumo raida

Ne vienam iš mūsų uogaujant, grybaujant ar tiesiog vaikštinėjant po mišką tikriausiai ne kartą kilo klausimas, kaip atrodė mūsų kraštas, pavyzdžiui, prieš daugelį metų ar kaip kito Lietuvos teritorijos miškingumas.

XII ar XIII amžiuje, tik pradėjus formuotis Lietuvos valstybei, krašto miškingumas siekė apie 60-75 proc. XIV ir XV amžių sandūroje miškingumas buvo sumažėjęs jau iki 45proc. Labai skyrėsi Nemuno dešiniojo kranto ir kairiojo kranto (Užnemunės) žemių miškingumas. Prasidėjus didžiųjų kovų su kryžiuočiais laikotarpiu, Užnemunė ištuštėjo, o buvusios  žemės ūkio naudmenos vėl apaugo miškais. Manoma, kad XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos miškingumas siekė apie 33-35 proc. Nuo baudžiavos panaikinimo iki Pirmojo pasaulinio karo (per 50 metų) bendras miškų plotas sumažėjo apie 1 mln.  hektarų ir tesiekė apie 20 proc. Šis rodiklis toliau mažėjo iki Antrojo pasaulinio karo dėl įvairių priežasčių, daugiausia – dėl socialinių 9 po žemės reformos prasidėjo masinis kėlimasis į vienkiemius, o statyboms reikėjo labai daug medienos ir ekonominių (medienos eksportas sudarė nemažą dalį bendro prieškarinio Lietuvos eksporto). 1930 metais Lietuvos miškingumas tesiekė 17 proc.  Kam teko matyti prieškarinio Vilniaus nuotraukų, tas negalėjo neatkreipti dėmesio į visiškai plikas kalvas (miestui nuolat reikėjo malkų), plytinčias viršum Antakalnio nuo pat Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios iki pat studentų miestelio, dabar tai – ištisas miškas.

Taigi mūsų miškai ėmė atsigauti tik po karo, kai buvo sparčiai apželdinamos miškais žemės ūkio veiklai nenaudojamos žemės. Vėliau, pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais, nemažai nenaudojamų žemės ūkio naudmenų apaugo miškais, ypač minkštaisiais lapuočiais. Dabar, suintensyvėjus žemės ūkio veiklai, tokių apleistų plotų mažėja, tačiau kartu veisiami nauji miškai privačioje ir valstybinėje žemėje naudojant Europos Sąjungos ir šalies finansinę paramą. Todėl sausio dieną Lietuvos miškingumas siekė proc. Didžiausią dalį –   proc. Lietuvos miškų sudaro spygliuočių miškai (pušynai ir eglynai) 44 proc. Lapuočių 3 iš jų – kietųjų lapuočių (ąžuolynai ir uosynai). Didžiausius plotus užima pušynai (35 proc.), beržynai ( 22 proc.), juodalksnynai (7 proc.) ir baltalksnynai (6 proc.). Visai neseniai papildytas miškų įstatymo papildymas, kuris skatina miškų plėtrą.

Per artimiausius dešimtmečius planuojama nuosekliai didinti šalies miškingumą iki 34 proc., be to ketinama daugiau dėmesio skirti ne miškų plotams, o jų kokybei. Pagal Europos Sąjungoje naudojamą metodiką miškingumo rodiklis skaičiuojamas ne nuo visos šalies, o nuo jos užimamos sausumos ploto. Taip skaičiuojant šiandien Europos Sąjungos miškingumas – 40 proc., Lietuvos – 36 proc. Iš 28 Europos Sąjungos šalių pagal miškingumą užimame 15 – tą vietą. Lenkiame kaimyninę Lenkiją (31 proc.), bet labiau atsiliekame nuo Estijos (58 proc.) ir Latvijos (56 proc.)

Beje dabar atkuriant iškirstus miškus ir įveisiant naujus miškus, jau retai sodinami grynieji želdiniai, stengiamasi sodinti ar formuoti mišriuosius – spygliuočių ir lapuočių – medynus formuoti vėjui atsparias pamiškes, nepažeidžiant medžių biocheminės sąveikos dėsningumu, gerinti miškų sveikatingumą ir didinti biologinę įvairovę. Pavyzdžiui, liepynų Lietuvoj vis dar yra labai nedaug, nors liepos gali augti ir auga ne tik su ąžuolais, eglėmis, guobomis, skirpstais, kelais, uosiais ir su pušimis bei juodalksniais. Kadangi liepos nepraauga ąžuolų, jos dažniausiai sodinamos ąžuolynuose kaip vaidinamieji palydoviniai medžiai.

Lietuvos miškuose ir toliau bus veisiami tik vietinių rūšių medžiai, per daugelį metų prisitaikę prie mūsų šalies klimato sąlygų. Štai dabar tarp mūsų sodininkų ir sodybų savininkų vis populiarėjantys (ir jau labai pamėgti mūsų voverių) graikiniai riešutmedžių – introdukuota, bet nevietinė medžių rūšis, jie Lietuvos miškuose savame niekada neaugo, be to nėra atsparūs šalčiui. Šios rūšies arealas apima Balkanų pusiasalio pietus, Iraną, Afganistaną, Vidurinę Aziją.

Į Lietuvos miškus kai kurie medžiai atėjo nekviesti Kokie gi tai medžiai? Iš invazinių medžių ir krūmų rūšių, nepageidaujamų Lietuvos miškuose, šiuo metu auga uosialapiai klevai, baltažiedės robinijos, vėlyvosios medlievos. Visi šie augalai atkeliavę iš Šiaurės Amerikos. Šluotiniai sausakrūmiai mus pasiekė iš vakarų ir Vidurio Europos, raukšlėtalapiai erškėčiai atkeliavo oš Rytų Azijos. Tai nevietinės medžių ir krūmų rūšys, įvairiais keliais patekusios į mūsų šalį i galinčios iš aplinkos išstumti vietines rūšis. Visi minėti augalai geba įsikurti didelėje teritorijoje ir pakeisti natūralios miško ekosistemos savybes, būklę, tipą ir išvaizdą. Kadangi niekas iš anksto negali prognozuoti iš svetimų kraštų patekusių augalų poveikio ne tik vietinėms augalų bendrijoms, bet ir žmonių sveikatai, Lietuvoje juos draudžiama sodinti natūraliose miško ekosistemose.

Mūsų šalies miškuose, priešingai nei kitose Vakarų Europos šalyse, nėra didelio svetimžemių rūšių plitimo pavojaus dėl to, kad mūsų miškininkai nuo seno jų dirbtinai neplatina miškuose ir sodina vietinių rūšių medžius, taigi taip saugo vietinių rūšių biologinę įvairovę ir genofondą. Pavyzdžiui, šiuo metu didžiausią grėsmę ir mūsų medžiams senbuviams, ir mūsų gamtinei aplinkai kelia uosialapiai klevai, plintantys apleistose paupių pievose ir galintys per dešimtmetį jas paversti neįveikiamais brūzgynais.

Šaltinis: leidinys “Savaitė”

Comments

Comments are not allowed